Ana, Klevo miestelis 1539 m. lapkritis
Taip! Man pavyko! Aš būsiu Anglijos karalienė. Ištruksiu iš savo pančių ir kaip laisvas sakalas išplasnosiu. Amelija spaudžia nosinaitę prie akių, nes peršalo, tačiau bando vaidinti verkiančią dėl mano išvykimo. Melagė. Ji nė kiek neliūdi, kad iškeliauju. Jai kur kas geriau gyventi kaip vienintelei Klevo hercogaitei negu kaip mano jaunesniajai seseriai. O kai ištekėsiu — kai taip ištekėsiu! — jos galimybės rasti gerą partiją gerokai išaugs. Mama irgi neatrodo laiminga, nors jos susirūpinimas tikras. Ji kankinasi jau ne vieną mėnesį. O, jei galėčiau spėlioti, jog kremtasi dėl mano netekties... Ne. Motina liguistai nerimauja, kaip ši kelionė ir mano vestuviniai apdarai atsilieps brolio iždui. Juk ji yra ne tik brolio ūkvedė, bet ir iždininkė. Nors Anglija atsisakė reikalauti kraičio, santuoka šaliai kainuos daugiau, nei ji nori mokėti.
— Netgi jeigu trimitininkai už dyką, juos reikės maitinti, — niršta ji, lyg trimitininkai būtų koks nors iš tuštybės užsigeistas egzotiškas ir brangus gyvūnas, o ne skolinti sesers Sibilos, kuri man tiesiai rėžė, jog sugadinsiu gerą jos vardą Saksonijoje, jeigu pas galingiausią Europos karalių išvyksiu poros sargybinių lydima karieta.
Mano brolis kalba mažai. Jam tai didžiulio triumfo valanda ir didelis žingsnis į pasaulį jo hercogystei. Jis susivienijo su kitais vokiečių protestantų princais ir hercogais tikėdamasis, jog santuoka paskatins Angliją prisijungti prie tos sąjungos. Susivienijusios Europos protestantų jėgos galėtų užpulti Prancūziją ar Habsburgų žemes ir toliau skleisti reformaciją. Jie galėtų nusigauti iki pačios Romos, galėtų uždėti apynasrį popiežiui savo paties mieste. Kas žino, kaip triumfuos tikroji religija, jeigu tik būsiu gera žmona vyrui, kuriam iki šiol neįtiko nė viena?
— Privalai atlikti savo pareigą Dievui, tarnaudama vyrui, — pompastiškai porina man brolis.
Aš laukiu, kol jis paaiškins, ką tai turėtų reikšti. „Jis perima savo žmonų religiją, — aiškina jis. — Kai susituokė su Ispanijos princese, paties popiežiaus buvo pavadintas Tikėjimo gynėju. Kai vedė Aną Bolein, ši iš prietarų ištraukė jį į reformos šviesą. Su karaliene Džeine jis vėl tapo kataliku. Jeigu ne jos mirtis, tikrai būtų susitaikęs su popiežiumi. Dabar, nors Henriko nepavadinsi popiežiaus bičiuliu, Anglija yra katalikiška. Bet kuriuo metu jis vėl gali tapti Romos kataliku. Bet jeigu vadovausi jam, kaip priklauso, jis pasiskelbs protestantų karaliumi ir prisijungs prie mūsų.”
— Padarysiu viską, ką galėsiu, — neužtikrintai sakau. — Bet man tik dvidešimt ketveri. O Henrikas — keturiasdešimt aštuonerių ir karaliauja nuo jaunystės. Jis manęs neklausys.
— Žinau, kad savo pareigą atliksi, — bando įtikinti save brolis, bet artėjant išvykimo laikui jam kyla vis daugiau abejonių.
— Juk nereikia bijoti dėl jos saugumo? — girdžiu šnibždant mamą broliui, sėdinčiam vakare prie stiklo vyno ir spoksančiam į židinį, lyg bandytų numatyti ateitį be manęs.
— Jeigu gerai elgsis, turėtų būti saugi. Bet, Dievas mato, Henrikas yra karalius, įsitikinęs, kad savo žemėse gali viską.
— Turi galvoje jo žmonas? — klausia ji pusbalsiu.
Brolis susirūpinęs trukteli pečiais.
— Sesuo niekad neduos preteksto ja suabejoti.
— Reikia įspėti, kad nuo Henriko priklauso jos gyvybė. Jis galės elgtis su žmona kaip tinkamas, ji visiškai jam priklausys.
Mane slepia kambario prieblanda. Ši daug pasakanti brolio pastaba priverčia mane šyptelėti. Iš jo žodžių pagaliau suprantu, kas visus šiuos mėnesius nedavė broliui ramybės. Viljamui trūks manęs. Trūks kaip šeimininkui trūksta tingaus šuns, kai, įniršio pagautas, jį nuskandina. Jis taip įprato prie manęs kibti, ieškoti kliaudžių ir kitaip kenkti man per dienas, kad dabar jį ima apmaudas supratus, jog man įsakinės kitas vyras. Jeigu jis kada nors būtų mane mylėjęs, pavadinčiau tai pavydu; ir jį būtų nesunku suprasti. Bet brolis man ne meilę jaučia. Panašiau į nuolatinį apmaudą, kurį išrovus kaip skaudantį dantį, nepalengvėja.
— Bent jau pasitarnaus mums Anglijoje, — sako jis niekšiškai. — Geriau negu sėdi čia be naudos. Ana privalo atvesti Henriką į reformaciją. Turi priversti jį pasiskelbti liuteronu. Jeigu tik visko nesugadins.
— Kaip gali sugadinti? — atsiliepia motina. — Tereikia pagimdyti jo vaiką. Čia didelio meno nereikia. Ji sveika, mėnesinės reguliarios, o dvidešimt ketveri — pats amžius gimdyti. — Minutėlę pagalvojusi priduria. — Jis turėtų jos geisti, — sako tiesiai. — Ji gerai sudėta, išmokiau padoriai elgtis. Henrikas yra vyras, linkęs įsimylėti iš pirmo žvilgsnio. Karalius, reikia manyti, patirs didelį kūnišką malonumą su ja, nes ji šviežia ir dar nekalta.
Brolis pašoka nuo kėdės.
— Kokia gėda! — surinka jis, įkaitusiais ne tik nuo karštos ugnies skruostais. Išgirdę pakeltą jo balsą visi nuščiūva, skubiai nusigręžia, stengdamiesi nežiūrėti. Aš tylutėliai pakylu nuo kėdės ir atsitraukiu į kambario galą. Jeigu brolio pyktis kyla, man geriau išnykti.
— Sūnau, neturėjau galvoje nieko bloga, — bando raminti jį motina. — Kalbu apie tai, kad ji atliks savo pareigą ir pamalonins jį...
— Negaliu pakęsti minties, kad ji... — Brolis užsikerta. — Man dygu pagalvoti! Ji neturi jo siekti! — šnypščia jis. — Privalai jai pasakyti. Ji privalo elgtis padoriai. Negali daryti nieko gašlaus. Privalai įspėti ją, kad visų pirma turi būti mano sesuo, tavo duktė, o tik tada žmona. Ji turi elgtis šaltai, oriai. Ji nebus kekšė, nedalyvaus begėdiškoje, goslioje...
— Ne, ne, — tyliai tikina motina, — žinoma, ne. Ji ne tokia, Viljamai, mano pone, brangus sūnau. Juk žinai, kad ji buvo auklėta kuo griežčiausiai su Dievo baime ir pagarba aukštesniems už save.
— Gerai, tai pasakyk jai dar kartą, — šaukia jis. Brolio niekas nenuramins, man geriau sprukti. Jis pasius sužinojęs, kad mačiau jį tokį. Užkišu ranką už nugaros ir pajuntu jaukią gobeleno šilumą ant galinės kambario sienos. Slenku palei ją, tamsia suknele beveik nematoma kambario šešėliuose.
— Mačiau ją, kai buvo atvykęs dailininkas, — kimiu balsu tęsia brolis. — Išsidabinusią, tuščiai besipuikuojančią. Suveržtą... suspaustą. Krūtys... atkištos... bando atrodyti gundanti. Ji pajėgi nusidėti, motin. Ji linkusi... Jos temperamentas iš prigimties... — Jis nesugeba to ištarti.
— Ne, ne, — švelniai sako motina. — Ji tik nori padaryti mums garbę.
— ...aistringas.
Žodis iškrito iš konteksto, driokstelėjo kambario tyloje, lyg galėtų apibūdinti bet ką, galėtų įvardinti mano brolį, o ne mane.
Aš jau prie durų, mano ranka švelniai pakelia skląstį, pirštas prislopina žvangtelėjimą. Trys dvaro moterys tarsi šiaip sau pakyla ir užstoja mane, kad mano dingimo nepastebėtų tie du prieš židinį. Durys be garso atsilapoja ant gerai įteptų vyrių. Skersvėjis pagauna žvakių liepsneles prie židinio, bet brolis su motina žiūri vienas į kitą, įsiklausę į tą siaubingą žodį, ir neatsigręžia.
— Tu tikras? — girdžiu ją klausiant.
Uždarau duris, nelaukusi atsakymo, ir paskubomis tyliai nubėgu į mūsų kambarį, kur prie židinio sesuo su kambarinėmis pliekia kortomis. Kai įdrožiu į vidų, jos nubraukia kortas nuo stalo, bet pamačiusios mane nusijuokia iš palengvėjimo, kad nebuvo pagautos: mano brolio žemėse netekėjusioms moterims šis malonumas uždraustas.
— Einu į lovą, man skauda galvą, noriu, kad netrukdytumėte, — staiga pranešu.
Amelija linksi.
— Bandyk, jeigu nori, — sako visažinės tonu. — Ką dabar padarei?
— Nieko, — atsakau. — Nieko, kaip visuomet.
Greitai pasišalinu į mūsų kambarėlį ir numetusi drabužius į skrynią kojūgaly šoku į lovą su apatiniais, užtraukiu užuolaidas ir apklotą. Tirtu šaltuose lino pataluose ir laukiu įsakymo, kuris, žinau, neišvengiamai mane pavis.
Po kelių minučių Amelija atidaro duris.
— Tave kviečia į mamos kambarius, — pergalingai praneša ji.
— Pasakyk jai, kad sergu. Reikėjo pasakyti, kad jau miegu.
— Sakiau. Motina atsakė, kad turi atsikelti, užsimesti apsiaustą ir ateiti. Tai kuo dabar prasikaltai?
Susiraukiu, matydama švytintį jos veidą.
— Niekuo. — Nenoriai stojuosi iš lovos. — Niekuo. Kaip visuomet aš nieko nepadariau. — Nukabinu apsiaustą nuo kablio už durų ir suraišioju kaspinus nuo smakro iki kelių.
— Tu jam atsikirtai? — piktdžiugiškai kamantinėja sesuo. — Kodėl tu su juo amžinai ginčijiesi?
Išeinu per nutilusią svetainę neatsakiusi, leidžiuosi laiptais į mamos kambarius tame pačiame bokšte, tik aukštu žemiau.
Iš pradžių atrodo, kad ji viena, bet vėliau pastebiu praviras duris į jos miegamąjį ir man nereikia brolio nei girdėti, nei matyti. Žinau, kad jis tenai ir viską stebi.
Radau motiną stovinčią nugara į mane. Kai ji atsigręžia, išvystu griežtą veidą ir beržo rykštę jos rankoje.
— Aš nieko nepadariau, — sakau iškart.
Ji irzliai atsidūsta.
— Vaike, ar taip reikia įeiti į kambarį?
Nulenkiu galvą.
— Mano ponia, motina, — tyliai ištariu.
— Aš pykstu ant tavęs, — tęsia ji.
Pakeliu akis.
— Man labai gaila. Kuo jus įžeidžiau?
— Tu buvai pašaukta atlikti šventą pareigą, privalai atvesti savo vyrą į reformuotą Bažnyčią.
Linkteliu.
— Buvai pakviesta į didžiai garbingą postą ir turi tobulinti savo charakterį, kad būtum verta sosto.
Neginčijama. Aš vėl nulenkiu galvą.
— Tavo siela maištinga, — tęsia ji.
Tikra tiesa.
— Tau trūksta moteriai derančių savybių: nuolankumo, paklusnumo, meilės pareigai.
Ir vėl tiesa.
— Ir aš bijau, kad turi gašlumo, — labai tyliai ištaria ji.
— Mamyte, neturiu, — atsakau taip pat tyliai. — Tai netiesa.
— Turi. Anglijos karalius nepakęs goslios žmonos. Anglijos karalienė turi būti nepriekaištingo charakterio. Ji turi būti be dėmelės.
— Mano ponia, motina, aš...
— Ana, pati pagalvok! — sušunka ji, ir jos balse išgirstu nuoširdžią gaidelę. — Pagalvok! Jis giljotinavo Aną Bolein už neištikimybę, apkaltino ją nusidėjus su puse dvaro, be kitų dvariškių — su savo broliu. Jis padarė ją karaliene, o paskui vėl nuvertė be jokios priežasties ar įrodymų, tiesiog savo valia. Jis apkaltino ją incestu, raganavimu, bjauriausiais nusikaltimais. Tai vyras, liguistai, beprotiškai nerimaujantis dėl savo reputacijos. Nauja Anglijos karalienė neturi kelti abejonių. Mes negalime garantuoti tau saugumo, jeigu prieš tave pasigirs bent vienas žodelis!
— Mano ponia...
— Pabučiuok rykštę, — neleidžia man gintis motina.
Priliečiu lūpas prie šmaikščio, atkišto priešais mane. Už jos miegamojo durų išgirstu tylų, labai tylų brolio atodūsį.
— Įsikibk į kėdės sėdynę, — įsako motina.
Pasilenkiu ir sugriebiu kėdę abiem rankomis. Grakščiai, kaip dama, keldama nosinaitę, ji kilsteli mano apsiausto kraštą ant strėnų. Tada pakelia naktinius. Mano užpakalis nuogas, ir jeigu brolis sugalvos žiūrėti pro praviras duris, išvys mane kaip mergšę viešnamyje. Ore sušvilpia rykštė, ir šlaunis perlieja staigus kirtis. Aš surinku, tada prikandu lūpą. Man verkiant reikia žinoti, kiek smūgių šiandien reikės iškęsti. Griežiu dantimis ir laukiu kito. Vėl švilpimas, ir nauja skausmo banga lyg kirtis kardu negarbingoje dvikovoje. Du. Trečias mane pasiekia taip greitai, kad nesuspėju pasiruošti ir vėl surinku, o karštos ašaros ištrykšta kaip kraujas.
— Stokis, Ana, — šaltai taria motina ir trukteli žemyn apsiaustą.
Ašaros ritasi per mano veidą, kūkčioju kaip vaikas.
— Eik į savo kambarį ir paskaityk Bibliją, — liepia ji. — Mąstyk apie savo karališką pašaukimą. Cezario žmona, Ana. Cezario žmona.
Man reikia atsisveikinti su ja pritupiant. Nerangus judesys sukelia naują skausmo bangą, ir aš suinkščiu kaip nuplaktas šunytis. Nueinu prie durų, atidarau jas. Vėjas išplėšia rankeną man iš rankos, nuo gūsio be įspėjimo atsilapoja motinos miegamojo durys. Šešėlyje stovi mano brolis įsitempusiu, lyg pats būtų gavęs rykščių, veidu, kietai suspaustomis lūpomis, tarsi tvardytųsi nesurikęs. Vieną klaikią akimirką mūsų akys susitinka, ir Viljamas žiūri į mane apimtas begalinio noro. Nuleidžiu akis lyg jo nepamačiusi, lyg akla jam. Kad ir ko jis iš manęs geidžia, nenoriu apie tai girdėti. Išsverdėju iš kambario limpančiais prie kruvinų strėnų naktiniais. Nekantrauju kuo greičiau palikti juos abu.